Nuo ko pradėti ieškant genealoginės informacijos?

Visgi savarankiškas genealoginės informacijos rinkimas reikalauja nemažų pastangų. Išsamiam genealoginiam medžiui sudaryti dažnai neužtenka informacijos, gautos iš vyriausių gyvų giminės atstovų – gilesnių šeimos šaknų tenka paieškoti archyvuose tyrinėjant įvairias metrikas, senus dokumentus. Dėl šio kruopštaus ir ne vieną dieną trunkančio darbo dažnai pasitelkiami profesionalūs genealogai.

Kur gali nuvesti savų šaknų paieškos
2009.12.11 07:42

Šeimos, giminės genealogija imta domėtasi ir rinkti duomenis jau senovės Egipte, Graikijoje bei Romoje. Viduramžiais tokį susidomėjimą itin kurstė paveldėjimo ir garbės siekimas. Kilus abejonių dėl palikimo dažnai reikėdavo gauti ne tik liudininkų giminystės patvirtinimą, bet ir patvirtinti tai dokumentais.

Taip pat kiekvienas bajoras, norėdamas tapti riteriu, arba riteris, norėdamas dalyvauti turnyre, turėjo įrodyti savo kilmingumą pateikdamas tėvų, senelių ir prosenelių iš tėvo ir motinos pusės herbus.

Šiandien domėjimasis savo šaknimis, giminės istorija neprarado svarbos. Savo giminės kilmę, istoriją dažnai bandoma atsekti archyvų dokumentuose, nevienas ieškotojas bando atrasti (kas tapo gan populiaru) savo bajorišką kilmę. O štai dvi merginos iš Nemenčinės (Vilniaus rajonas) Karolina ir Barbara pačios susiradusios informaciją savo proprosenelio šaknų išvyko ieškoti į Slovakijos šiaurėje, Aukštųjų Tatrų kalnuose įsikūrusį Lendako miestelį.

Surasti gimines padėjo žinutė internete

Barbara ilgai domėjosi, pati rinko informaciją apie savo proprosenelį Vojtech Halcin, kurią sužinojo iš senų dokumentų, nuotraukų, senelių pasakojimų. Viskas pasistūmėjo tada, kai Barbara internete rado skelbimą, jog ieškoma šeima iš jos prosenelio pusės: „Prieš penkis metus smalsumo vedama pradėjau dairytis informacijos apie proprosenelį internete. Radau kelis straipsnius, todėl vėliau vis paieškodavau ten informacijos, kol šiais metais netikėtai viename užsienio puslapyje radau žinutę, jog žmonės iš Slovakijos ieško giminių. Žinutėje buvo prisegta nuotrauka, kurią ir mes turime, o taip pat buvo pateikta daug faktų iš mūsų šeimos istorijos. Nors faktai buvo šiek tiek supainioti, tačiau supratau, jog būtent mūsų ir ieško. Pasirodo, žinutė laukė ilgiau, nei metus, kol ją atradau.“

Susisiekus su žinutės autoriumi ir buvo gauti dar gyvenančių proprosenelio gimtame miestelyje giminaičių kontaktiniai duomenys.

Karolina sakė, jog atradus informaciją apie tai, jog Slovakijos kalnų miestelyje yra palaidotas jų ieškomas giminaitis, buvo planuojama aplankyti kapą, o kad ten pat yra ir daugybė giminių niekas net nepagalvojo. Kartu su Barbara abi dar prieš žinutės atradimą planavo keliauti į savo proprosenelio gimtinę ir čia kreiptis į vietos savivaldybę, bažnyčios archyvus, pakalbinti vietinius bendrapavardžius, kurie galėtų padėti atsekti nežinomus giminės istorijos vingius.

Barbara teigia, jog vaisingos paieškos – daugiau smalsumo ir sėkmės rezultatas ir mano, jog jei būtų palikusi internete daugiau informacijos apie savo šeimą, nusiuntusi užklausas turimais senais adresais – giminaičius būtų suradusi greičiau.

Proprosenolis – Paryžiaus taikos konferencijos dalyvis

Vojtech Halcin (1863-1932) pasižymėjo tuo, jog dalyvavo kaip Lendako lenkų atstovas 1919 m. sausio mėnesį vykusioje tarptautinėje Paryžiaus taikos konferencijoje, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos bei padalintos žemės. Lendako gyventojai jį išrinko miestelio atstovu tam, jog jis konferencijoje pasisakytų už Lendako prijungimą prie Lenkijos. Kaip pasakojo Karolina, proproseneliu gyventojai pasitikėjo ne veltui – nors jis buvo paprastas kalnų gyventojas, tačiau buvo gyvenęs bei dirbęs Amerikoje, kur gerai išmoko anglų kalbą, kuri pagelbėjo jam tarptautinėje konferencijoje. Išlikusioje to meto filmuotoje medžiagoje sunku nepastebėti tarp kostiumuotų vyrų stovinčio paprasto Slovakijos kalnų gyventojo.

Ryšius su šeima nutraukė karas

Prasidėjęs karas išskyrė šeimos narius. Vojtech Halcin sūnus (Karolinos ir Barbaros prosenelis) išėjęs į karą atgal į gimtinę nebegrįžo, o apsistojo Baltarusijoje ir ten sukūrė šeimą. Tada dar buvo susirašinėjama su namiškiais Slovakijoje, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą visi ryšiai galutinai nutrūko. Barbara mano, jog laiškai karo metais galėjo tiesiog pasiklysti arba buvo nerašoma, nes bijota valdžios represijų. Baltarusijoje gimė ir Karolinos bei Barbaros mamos, kurios vėliau su tėvais persikėlė į Lietuvą.

Kalnų miestelyje saugomos tradicijos ir pagarba šeimai

Į kelionę išsiruošė trise: Karolina, Barbara ir jos mama, kuri kelionėje dar buvo ir vairuotoja. 900 kilometrų įveiktų per 14 valandų ir prieš jų akis – tarp kalnų įsikūręs Lendako miestelis. Karolina pasakojo, jog keliautojas naujieji giminaičiai priėmė labai šiltai ir maloniai: supažindino su savo miestelio papročiais, aprengė spalvingais tų vietų šventiniais drabužiais. Tuo metu atvyko ne tik jos, bet ir kiti su Vojtech Halcin giminystės ryšiais susaistyti žmonės. Kiekviena šeima atsiveždavo savo nuotraukų, kurios čia tapo bene pagrindiniu aptarinėjimo objektu, aiškinantis giminystės ryšius. Merginas nustebino, jog daugybę kartų degusiame miestelyje jų prosenelio namas išliko iki šių dienų.

Lendakas savų šaknų ieškotojas sužavėjo ne tik Tatrų didingumu, kalnų upių gausybe bei stalaktitų ir stalagmitų urvais, bet ir puikiai išlaikytomis vietos tradicijomis. Čia dar dabar vietiniai eidami į bažnyčią, švenčių, vestuvių metu apsirengia spalvingais rankų darbo tik šiam miesteliui būdingais drabužiais. Giliai įsišaknijusios tradicijos yra saugomos ir perduodamos iš kartos į kartą. Lendako miestelyje šeima yra itin gerbiama ir laikoma didžiausia vertybe. Neveltui šeimos gan gausios – tėvai augina nuo 4 iki 10 vaikų.

Barbara genealoginę informaciją ir toliau rinks pati

Barbara sakė, jog jai labiausiai norėjosi pamatyti vietas, iš kurių kilusi jų giminė, susipažinti su giminaičiais, pamatyti, kaip, kuo jie gyvena, kaip jiems sekėsi po to, kai jos prosenelis paliko tuos kraštus. Paklausta, koks gi jausmas po ilgų ieškojimų pagaliau atrasti savo ištakas, atsakė: „Tai tarsi gilus atodūsis. Jaučiu, kad pagaliau įvyko tai, apie ką svajojo mano senelis: mes buvome, matėme tas vietas, užpildėme tuštumą giminės istorijoje. Jaučiuosi kažkuria prasme turtingesnė ir tvirčiau stovinti ant žemės“.

Barbara prisimena, jog pirmąjį genealoginį medį sudarė dar mokyklos laikais - 5-oje–6-oje klasėje. Gavusi užduotį nupiešti giminės medį ir papasakoti apie vieną pasirinktą giminaitį ji iš mamos pirmą kartą ir sužinojo apie savo proprosenelį. Vėliau Barbara jį nuolat pildė: „Po kelionės ir naujų giminaičių atsiradimo jis padidės į plotį 7 kartus! Ir tai tik mano mamos šaknys! Ateityje ketinu pasidomėti daugiau ir apie tėvelio protėvius. Be to kasmet medis didėja, nes kuriamos naujos šeimos, gimsta vaikai.“

Barbara negalvoja greitu metu kreiptis į profesionalius genealoginių medžių sudarytojus ir tikisi kol kas savarankiškai rinkti informaciją, tačiau, sakosi, jog tam ryžtųsi tik, jei paieškos pasiektų aklavietę.

Nuo ko pradėti ieškant genealoginės informacijos?

Visgi savarankiškas genealoginės informacijos rinkimas reikalauja nemažų pastangų. Išsamiam genealoginiam medžiui sudaryti dažnai neužtenka informacijos, gautos iš vyriausių gyvų giminės atstovų – gilesnių šeimos šaknų tenka paieškoti archyvuose tyrinėjant įvairias metrikas, senus dokumentus. Dėl šio kruopštaus ir ne vieną dieną trunkančio darbo dažnai pasitelkiami profesionalūs genealogai.

Tyrimus galima užsisakyti kreipiantis į Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos privačius genealogus. Jie gali konsultuoti ir nukreipti, kur ieškoti reikalingos informacijos bei susitarus sudaryti kiek įmanoma išsamų genealoginį medį.

Pasiryžusiems patiems ieškoti informacijos pagelbės Lietuvos Valstybės Centrinis Archyvas (čia saugomi pasai ir pasų išdavimui gyventojų pristatyti dokumentai, gimimo liudijimai ir pan., o taip pat ir nuotraukos) bei Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (saugomi bažnytiniai krikšto, santuokų, laidotuvių metrikai). Be to keletą suskaitmenintų metrikų bei kitų dokumentų galima rasti Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos internetinės svetainės virtualiame archyve.

Genealogas pataria viso darbo profesionalams nepatikėti

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos (LGHD) heraldikos komisijos pirmininkas Aidas Baškys, kuris taip pat konsultuoja genealoginių tyrimų klausimais bei nagrinėja bajorystės dokumentus, sakė, jog į jį kreipiasi labai daug žmonių, kurie užsako atlikti tokius tyrimus. Dažnai kreipiasi asmenys, pageidaujantys surasti protėvių šaknis, bajorystę, nekilnojamojo turto priklausomybę.

Paklaustas, nuo ko prasideda profesionali genealogijos paieška, A. Baškys nurodė, jog pradedama nuo užsakovo duotų duomenų patikrinimo ir tyrimo gairių nusistatymo: „Norint pradėti genealoginę paiešką Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve (toliau LVIA), visų pirma reikia susirinkti visą įmanomą informaciją apie ieškomą(us) asmenį(s), patikrinti duotą informaciją. Tuomet reikia išsikelti pagrindinius tikslus – kokioje plotmėje tyrimai bus realizuojami, t.y., ar ieškoma bajorystė, ar XIX a. žemės geodeziniai tyrimai, ar norima sudaryti genealoginį medį“. Vėliau seka kruopštūs tyrimai archyvų metrikose.

Genealogas taip pat patikino, jog greito tyrimų rezultatų neverta tikėtis. Jis priminė, jog paieškos trukmė priklauso nuo įvairių faktorių: LVIA saugomų knygų būklės (suplyšusios knygos neišduodamos), migracijos (ar ieškomasis asmuo, jo tėvai praeityje galėjo keltis iš vienos parapijos į kitą), išduodamų archyve dokumentų skaičiaus (išduodamas nustatytas skaičius metrikinių knygų). Dėl šių priežasčių informacijos patikrinimas, suradimas gali užtrukti ne vieną mėnesį.

A. Baškys neragina viso darbo perleisti profesionalams, o pasilikti dalelę ir sau: „Visuomet žmonėms, besidomintiems savo genealogija, patariu iš gautų duomenų pirmiausia genealoginį medį pabandyti nusibraižyti patiems – juk ir įdomiau, ir vėlesnėms kartoms galima bus papasakoti, kad pačių sudarytas“.

LGHD narys prisiminė atvejų, kai ne visus pradžiugindavo gauta genealoginė informacija. Jo praktikoje būta, kai iš asmenų, pageidavusių surasti protėvių kilmę ir neaptikus bajorystės, jausdavosi didelis nusivylimas ir net abejingumas surastai informacijai. Tačiau Aidas Baškys priduria: „Norėčiau pabaigti savo mėgstama fraze: kiekvienas žmogus, žinantis savo protėvius, jau yra kilmingas“.

Sonata Dirsytė

"Balsas.lt"

'Balsas.lt'

REKVIZITAI

Įmonės kodas 300630639 / AB SEB BANKAS
Banko kodas 70440
Ats. sąskaitos numeris: LT977044060005872575

Pagerank

Užsakyti svetainę

Dabar lankosi:

Svetainėje lankosi 64 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Go to top